IS gali paveikti jūsų nervų sistemą. Bet tai nereiškia, kad negalite palaikyti artimų santykių.

Santykiai ir taip yra pakankamai sudėtingas dalykas, net jei ir netenka vargti su IS. Tačiau diagnozė nėra dingstis neišeiti iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis ir užmegzti tokius santykius, kokių norėtumėt.

Toliau skaitykite apie tai, kaip Gajai sekėsi susitikinėti sergant IS. Kaip ji rado savo sielos draugą. Kaip mokydamasi priimti savo ligą ji ne tik subrendo pati, bet ir pradėjo geriau suprasti, ko jai reikia iš santykių, bei susirasti savęs vertą partnerį.

Kai išgirdau diagnozę, pirmasis partneris su kuriuo man teko kalbėtis apie IS, jau buvo mano gyvenime. Tuo metu man atrodė, kad neturiu kito pasirinkimo, privalau jam apie tai pasakyti. Net jei būčiau norėjusi, būtų buvę neįmanoma nuo jo nuslėpti ligoninėje praleisto laiko, tyrimų ir apsilankymų pas gydytojus.

Nors į šias naujienas jis sureagavo gana teigiamai, po to aš vis tiek pasąmoningai jaučiausi kitokia. Jaučiausi lyg kažkokia nykstanti rūšis, kurią reikia saugoti ir savo pačios labui laikyti uždarytą į narvelį. Jis bandė sumažinti situacijos rimtumą, nesistengdamas jos iki galo suprasti.  Jeigu gaudavau prastus tyrimų rezultatus, kad praskaidrintų man nuotaiką, jis nuolat laidydavo juokelius. Vis tik niekada nesugebėjo pasiūlyti man reikiamos pagalbos ir paramos.

Galų gale mūsų santykiai nutrūko, ir aš apie savo ligą su niekuo daugiau nesikalbėdavau.

Man teko įsitikinti, kaip svarbu turėti žmogų, kuriuo galiu pasikliauti. Susitikinėjau su daugybe vyrų, bet nesutikau nė vieno, kuriuo būčiau galėjusi visiškai pasitikėti. Kuris mano nuomone būtų nusipelnęs žinoti apie mano ligą ir būtų galėjęs priimti ją kaip mano gyvenimo dalį. Supratau, kad jei susitikinėju su vyru, su kuriuo negaliu apie tai kalbėtis, reiškia, kad jis man nėra tinkamas.

Kuo geriau supratau savo ligą ir kuo daugiau pasitikėjimo įgijau, tuo žmonėms, kurie buvo mano gyvenime, dariausi išrankesnė. Buvau įsitikinusi, kad kai sutiksiu tinkamą žmogų, man net nereikės galvoti, kaip ir kada apie tai kalbėti ir ar apskritai apie tai pasakoti, kad viskas tiesiog įvyks savaime.

Tačiau jeigu būčiau visiškai nesistengusi ir nesugebėjusi susitaikyti su tuo, kad sergu, nemanau, kad būčiau įgijusi tiek pasitikėjimo savimi.

Prieš keletą metų (pagaliau!) susipažinau su savo sielai artimu žmogumi, kuris, jaučiau, nusipelnė mano pasitikėjimo. O gal tiesiog pasiekiau tą savo gyvenimo tašką, kai IS nebeliko kažkokia gėdinga paslaptis, kurią turėčiau slėpti.

Apie tai, kad sergu jam pasakiau dar prieš tai, kai tarp mūsų užsimezgė rimti santykiai. Pasakiau ne dėl to, kad privalėjau, o todėl, kad norėjau jam padėti geriau suvokti gyvenimo sergant IS realybę. Norėjau, kad jis žinotų: jeigu man skauda galvą, jeigu karščiuoju arba mane kamuoja dideli skausmai, jeigu aš negaliu niekur eiti dėl nuovargio, tai nereiškia, kad nenoriu su juo matytis. Tiesiog dėl ligos simptomų negaliu to padaryti.

Iš jo akių tą pat akimirką supratau – taip, jis yra man tinkamas žmogus. Nepaisant IS, mane jis matė taip, kaip save mačiau pati: ne ligos palaužta moteris, ne didvyrė, ne maža nuskriausta mergaitė, ne nykstančios rūšies padaras... Į mane jis žvelgė kaip į tikrai stiprią moterį.

Papasakojus jam apie savo ligą ir jos gydymą, norėjosi aptarti ir stereotipus, su kuriais susiduria IS sergantys žmonės. Kad jie būtinai bus prikaustyti prie neįgaliojo vežimėlio, negalės susilaukti vaikų, kad jie miršta anksčiau ir kitus įprastus išsigalvojimus.

Kai aptarėme stereotipus, kurie man kėlė daugiausia nerimo ir apie kuriuos dažniausiai užsimindavo žmonės, paklausiau, ar jis norėtų sužinoti dugiau apie IS arba apie mano pačios gyvenimą sergant IS. Nenorėjau, kad jis baimintųsi užduoti klausimus, ir buvau pasirengusi kalbėti jeigu jis nežinotų, nuo ko pradėti. Todėl papasakojau apie tai, kaip sužinojau, kad sergu ir kaip gyvenau nuo tada, kai išgirdau diagnozę.

Suvokiau, kad skirtingi žmonės reaguoja nevienoda. Tai priklauso nuo jų charakterio: kai kurie apipila klausimais, apie kuriuos pats niekada nesi pagalvojęs, o kiti tiesiog nežino, nuo ko pradėti kalbėti.

Su juo kalbėtis apie IS man nebuvo sunku. Liga nėra mano asmenybės bruožas, tačiau svarbi mano gyvenimo dalis. Be jos būčiau kitokia.

Nepaisant to, kad iš pradžių buvau labai laiminga. Kuo ilgiau tęsėsi mūsų santykiai ir kuo rimtesni jie darėsi, tuo labiau baiminausi, kad nesu jo verta. Bijojau, kad ateityje galiu tapti jam našta ir kad jam teks manimi rūpintis. Būsiu nuo jo priklausoma, o jis negalės gyventi savo gyvenimo, nes turės aukotis dėl manęs.

Bijojau, kad nuovargis ir sunkėjantys simptomai atims iš mano mylimo žmogaus laimingą gyvenimą.

Aš, kai to reikia, galiu leistis į kompromisus ir prisitaikyti, tačiau nenorėjau, kad žmogus, su kuriuo tuo metu buvau, turėtų tai daryti dėl manęs.

Ankstesniuose santykiuose savo partneriui buvau leidusi labai aiškiai suprasti, kad simptomams pablogėjus aš jį paliksiu. Negalėjau net pagalvoti apie tai, kad kažkam būsiu našta, kad mano liga kitiems kels nusivylimą ir liūdesį – lyg tai būtų buvusi mano kaltė ir aš būčiau galėjusi tai pakeisti!

Kai visa tai išdėsčiau savo naujajam partneriui, jis man uždavė klausimą, į kurį nesugebėjau atsakyti: „Jeigu šiandien pakeliui į darbą pateksiu į avariją ir neteksiu kojų, ar tu mane paliksi, nes tau bus per daug atsakomybės?“

„Žinoma, kad ne!“ – iš karto atsakiau pasipiktinusi: kaip jis galėjo pagalvoti, kad aš jį dėl to paliksiu?

„Aišku. Tai kodėl tau atrodo, kad aš turėčiau pasielgti kitaip?“

Nežinojau, ką atsakyti.

Žinojau, kad nepalikčiau savo artimo žmogaus, nesvarbu, kaip būtų sunku, bet kodėl negaliu patikėti, kad ir mane kažkas gali taip mylėti? Dar ir dabar neturiu atsakymo. Neneigsiu, kad kartais, ypač po atkryčio, mane vis dar apninka panašios mintys.

Bet kai taip nutinka, prisimenu, ką jis tada pasakė, ir suprantu, kad bet kokiu atveju aš taip pat nusipelnau meilės. Meilės, kurią ir pati galiu pasiūlyti kitiems.

Be abejo, mums tenka prisitaikyti prie įvairių situacijų – arba dėl mano nuovargio, arba dėl to, kad tuo metu tiesiog neturiu jėgų ar noro kažką daryti. Bet tai nereiškia, kad negalime keliauti ir gyventi visaverčio gyvenimo. Tiesiog reikia išmokti keisti savo planus ir gyventi šiek tiek kitaip – ir tai visai nereiškia, kad blogiau.

Ką dar galiu pasakyti? Šiuo metu esu nepaprastai laiminga.

Kaip matome iš Gajos pasakojimo, nors IS ir yra jūsų gyvenimo dalis, liga neturi būti tai, ką pirmiausia jumyse mato kiti žmonės.

Žinoma, jeigu sergate IS ir su kuo nors susitikinėjate, tenka apgalvoti tam tikrus dalykus, tačiau pasitelkus planavimą, atvirą bendravimą ir kūrybingumą niekas negali jums sutrukdyti rasti tinkamą partnerį.

Atminkite, kad visi žmonės yra skirtingi ir kad sergant nėra teisingo arba neteisingo požiūrio į pažintis ir santykius apskritai.

Nuo jūsų patirties, charakterio bruožų ir norų priklauso, kas jums tinkama ir kas jums patogu. Ir tik nuo jūsų priklauso, kokiu tempu viskas vyks.

Tiems, kurie ką tik pradėjo susitikinėti, sudarėme svarbiausių patarimų, galinčių padėti, sąrašą. Be to, mūsų puslapiuose Šeima ir santykiai galite daugiau paskaityti apie santykius, seksą ir intymumą.

Svarbiausi Gajos patarimai dėl pažinčių:

1. Pasimatymus planuokite taip, kad jie tiktų jums.  Kai planuojate, ką veiksite per pasimatymą, rinkitės jums tinkamą veiklą, atitinkančią tuometinį jūsų energijos lygį ir simptomus.

2. Ruoškitės iš anksto. Jeigu nusprendėte veikti kažką, kam gali sutrukdyti pasunkėję simptomai, iš anksto pasirūpinkite reikiamomis priemonėmis (pvz., pasiimkite kepures ir vėsinančius rankšluosčius, kad apsisaugotumėte nuo saulės ir karščio, neužmirškite energijos suteikiančių maisto papildų, išsiaiškinkite, ar bus lengvai prieinami tualetai).

3. Esant reikalui, nebijokite planų atidėti arba pakeisti.  Galima užsiimti kuo nors kitu – juk svarbiausia yra kartu praleistas laikas.

4. Visai neprivalote apie IS  pradėti kalbėti jau per pirmuosius pasimatymus. Niekur neskubėkite – darykite tai, kas patogu ir tinkama jums. Daugiau sužinokite apie tai, kaip kalbėtis apie IS.

5. Atskleiskite tik tiek informacijos, kiek jums patogu.   Apie IS kalbėkitės tik tiek ir tik tada, kai tai jūsų netrikdo. Nėra visiems vienodai tinkamo laiko, kada apie tai atsiverti – tik jūs žinosite, kad toks laikas jau atėjo.

6. Nesijauskite taip, lyg privalėtumėte atsakyti klausimus apie ligą.  Galite išgirsti klausimų apie IS, kurie jums patiems nėra atėję į galvą, todėl stenkitės į juos reaguoti ramiai ir nesileiskite išmušami iš vėžių. Neprivalote atsakyti į juos visus – pokalbis turėtų vykti jums priimtinu tempu ir kalbėti turite tik apie tuos dalykus, apie kuriuos kalbėdami jaučiatės patogiai.

Atminkite, tinkamas žmogus supras jūsų situaciją ir poreikius. O jeigu ne, galbūt toks žmogus nėra jums tinkamas.