Keliavimas sergant IS: gyvenimo be automobilio pranašumai

Kiekvieną žmogų IS simptomai veikia kitaip, todėl kartais vairuoti būna sunku ar net neįmanoma. Nors yra daugybė būdų, kaip nepaisant IS simptomų būtų galima pritaikyti automobilį, kad vairuoti būtų lengviau, vis dėlto tai ne visada saugu ir įmanoma. Atminkite, kad netekus galimybės vairuoti nebūtina atsisakyti nepriklausomybės – yra nemažai kitų būdų, kaip nuvykti iš vienos vietos į kitą!

Savo tinklaraštyje Bjerkis pasakoja, su kokiais sunkumais susidūrė bandydamas išmokti vairuoti ir paaiškina, kaip susitaikė su mintimi, kad vairuoti negalės. Jis  nusprendė naudotis geriau atitinkančiomis jo gyvenimo būdą priemonėmis, leidžiančiomis judėti iš vienos vietos į kitą.

Prieš daugelį metų, netrukus po to, kai išgirdau savo diagnozę, užsirašiau į vairavimo kursus. Svajojau, kad vieną gražią dieną leisiuosi į keliones su nuostabiais kraštovaizdžiais, o mano nerimas dėl ligos tiesiog išgaruos. Tačiau mano pirmasis ir paskutinis bandymas išmokti vairuoti baigėsi visiška nesėkme, o aš likau nusivylęs. Ilgą laiką ieškojau savyje motyvacijos pabandyti dar kartą, tačiau kuo toliau, tuo labiau ant savęs pykau, nes prisiversti niekaip negalėjau.

Tada nusprendžiau atsisakyti minties išmokti vairuoti. Man pagaliau pavyko kažkiek su tuo susitaikyti. Dabar, kai sėdžiu keleivio vietoje, tiesiog mėgaujuosi kelione.

Bėgant laikui supratau, kad priežasčių, dėl kurių likau nusivylęs savo nevykusiomis pastangomis išmokti vairuoti, galėjau paprasčiausiai išvengti. Čia pasakoju apie tai, su kokiomis kliūtimis susidūriau vairuodamas ir kaip būčiau galėjęs jų išvengti. Tikiuosi, kad mano istorija jums padės apsisaugoti bent nuo kai kurių kliūčių mokantis vairuoti ir vairuojant!

Kadangi gyvenau mieste, kuriame automobilis praktiškai nereikalingas (Kopenhagoje (Danijoje), kur visi visur važiuoja dviračiais), jaunystėje nė nesusimąsčiau apie tai, kad reikėtų išmokti vairuoti. Tik tada, kai baigiau universitetą ir mano tėvas pasiūlė sumokėti už vairavimo kursus, pradėjau svajoti apie laisvę, kurios mano gyvenimui galėtų suteikti vairavimas. Tuo metu nė nenumaniau, kad mano gebėjimui vairuoti galėtų trukdyti IS simptomai. Liga buvo diagnozuota po to, kai man ėmė dvejintis akyse, ištikdavo drebulio priepuoliai ir kai nebegalėjau normaliai judinti pėdos. Tie simptomai laikui bėgant išnyko, tačiau jie ir vėl pasireiškia, kai būnu pavargęs, susinervinu arba patiriu daug įtampos. Nenumaniau, kad būtent visų šių pojūčių audrą sukels vairavimo pamokos, todėl man nė į galvą neatėjo vairavimo kursuose pasakyti, kad sergu.

Į vairavimo pamoką atvažiavau iškart po darbo. Iš ten man pusvalandį teko į kalną minti dviratį. Kai atvykau, jau buvau labai pavargęs. Man pradėjo lietis akyse, o nušokus nuo dviračio drebėjo kojos. Tikėjausi šią problemą išspręsti į vairavimo pamoką atvykdamas šiek tiek anksčiau. Neįsivaizdavau, kad atsisėdęs prie vairo atsidursiu situacijoje, kuri paskatins pasireikšti mano simptomams. Patogiai įsitaisiau vairuotojo sėdynėje, pasirengęs užkariauti pasaulį, ir tik tada pastebėjau, kad bandant prisisegti saugos diržą man dreba rankos.

Tuo metu būčiau nusiraminęs, jeigu instruktorius būtų pasakęs, kad nesijaudinčiau ir kad viskas bus gerai. Tačiau  kai man kelis kartus nepavyko užvesti automobilio instruktorius susierzino, o man akyse, kaip kokiam išbartam penkiamečiui, pradėjo kauptis ašaros. Todėl kai važiuojant žiedu instruktorius ėmė šaukti: „Perjunk pavarą! Perjunk pavarą!“, norėjau tik viena – sustabdyti automobilį viduryje gatvės, išlipti, nepaisant viso eismo, ir pradingti visiems laikams.

Dabar jau suprantu, kad jeigu vairavimo kursuose būčiau pasakęs, jog man reikalingas ypatingas dėmesys, viskas galėjo pasisukti kita linkme. Tik dabar suvokiu, kad tuo metu buvo praėję nedaug laiko nuo išgirstos diagnozės, todėl aš nebuvau pasirengęs atvirai apie ją kalbėti. Teko tiesiog išmokti atleisti sau už tai, kad nieko apie tai nepasakiau instruktoriui.

Dabar minties apie vairavimą esu atsisakęs. Susitaikiau su tuo, kad turiu pasikliauti viešuoju transportu, kuris (bent jau didžiuosiuose miestuose) yra gana patogus ir nekelia didelių sunkumų. Ypač kai jau žinau, kaip juo naudotis. Kai nusprendžiu kur nors važiuoti autobusu, jaučiuosi laisvas ir nepriklausomas, bet, žinoma, stengiuosi niekada nepalikti namuose savo lazdelės. Kiekvieną kartą primenu sau, kad pasimėgaučiau laisve, kurią man suteikia viešasis transportas. Jaučiuosi dėkingas nepažįstamiesiems, kurie man užleidžia vietą.

Taip pat susitaikiau su mintimi, kad nereikia varžytis, jei prireikia pagalbos, ir, kai man to reikia, prašyti savo artimųjų kur nors mane nuvežti. Pastebėjau, kad jie reaguoja su meile ir supratingumu, o žvelgdamas į juos suvokiu, jog jie yra dėkingi už mano pasitikėjimą jais. Man atrodo, kad tai padėjo jiems geriau suprasti mano sveikatos būklę ir kur kas labiau mus suartino.

Šiuo metu esu visiškai patenkintas tokia situacija, nors ir gyvenu vietoje, kuri pasiekiama tik automobiliu arba autobusu. Man patinka galimybė rinktis kelionę autobusu. Kai jaučiu, kad galiu pasikliauti tik pats savimi, tai pats geriausias savarankiškumo įrodymas. Pats sprendžiu, kada galiu savimi pasirūpinti ir kada reikia leisti kūnui pailsėti.

Dabar pasivažinėjimai pajūriu vyksta arba sėdint keleivio vietoje automobilyje, arba autobusu. Žvelgiant pozityviai, užuot visą dėmesį skyrus keliui, tai man leidžia netrukdomam gėrėtis pro šalį lekiančiais vaidais ir leistis į apmąstymus. Todėl apskritai manau, kad nevairuoti nėra taip jau blogai. Nuolat sau primenu, kad jeigu turėčiau vairuoti jausdamasis prastai, tai būtų kur kas didesnė bėda nei tai, kad retkarčiais turiu paprašyti pagalbos.

Kaip savo tinklaraštyje užsiminė Bjerkis, IS neturi tapti jūsų mobilumo stabdžiu, net jeigu dėl jos ir negalite vairuoti. Yra ir kitų būtų išlikti nepriklausomiems, be to, kai jums reikia, nereikia baimintis prašyti draugų ir šeimos narių pagalbos.

Viešasis transportas (įskaitant traukinius, autobusus ir metro) mūsų dienomis yra gana patikimas ir leidžia jums judėti iš vienos vietos į kitą. Naudingų patarimų ir gudrybių apie važinėjimą viešuoju transportu ieškokite Rebekos tinklaraštyje Mano nepastebimas poreikis atsisėsti

.

Tačiau jeigu manote, kad vis tiek galėtumėte vairuoti, skaitykite Keitės tinklaraštį Mokymasis vairuoti sergant IS

, kuriame Keitė pasakoja apie tai, kaip ji mokėsi vairuoti jau po to, kai sužinojo IS diagnozę. Ji pateikia puikių patarimų, kaip neprarasti galimybės vairuoti ir kaip automobilį pritaikyti savo poreikiams.

Išnaša: Visi „Daugiau galimybių pasipriešinti IS“ pacientai ekspertai labai nori dalytis informacija apie ligą ir skiria daug laiko ir jėgų, kad padėtų kitiems sergantiesiems. Jie visi aktyviai remia IS bendruomenę, skleisdami žinias apie išsėtinę sklerozę vykdo šviečiamąją veiklą: bendradarbiauja su IS draugijomis, aprašo savo išgyvenimus tinklaraščiuose, dalijasi vertingais patarimais ir informacija, kad padėtų kitiems neprarasti pozityvumo.