„Tau viskas gerai!“

Kai neaišku, kodėl man reikia atsisėsti.

Jeigu neturite automobilio arba jeigu jums sunku vairuoti

, iš vienos vietos į kitą labai sėkmingai galite judėti autobusais, traukiniais ir metro. Sergant IS tokie simptomai kaip nuovargis ir mobilumo problemos yra įprasti, todėl naudotis viešuoju transportu ne visada gali būti paprasta. Kiti žmonės nepastebi daugumos simptomų, todėl tai gali padidinti keliaujant patiriamą įtampą. Gali būti gėda ir nelengva paprašyti, kad kas nors užleistų jums vietą, ir dar pasiaiškinti, kodėl to reikia.

Savo tinklaraštyje Rebeka aprašo, su kokiais nepatogumais susidūrė naudodamasi viešuoju transportu. Ji kalba apie tai, dėl ko iš pradžių nerimavo, ir apie nenorą prisipažinti kitiems keleiviams, kad jai reikia atsisėsti. IS simptomai ne visada akivaizdūs, todėl ji išmoko apie tai kalbėti bei teikti pirmenybę savo poreikiams. Rebeka taip pat pateikia kelis naudingus patarimus, kaip išvengti nemalonių situacijų ir ką daryti, kad kelionė viešuoju transportu vyktų kuo sklandžiau.

Užaugau didmiestyje ir naudojimasis autobusais, metro bei tramvajais man nebuvo naujiena. Nuo pat vaikystės buvau mokoma užleisti vietą viešajame transporte kitiems žmonėms, jeigu atrodė, kad jiems to reikia. To reikalauja paprasčiausiais mandagumas. Visada būdavo kokie nors būdingi požymiai, kuriuos galėjai pastebėti: pagyvenę žmonės, nėščios moterys, žmonės su lazdelėmis ir pan. Nuo pat vaikystės išmoksti atpažinti žmones, kuriems gali reikėti prisėsti. Tačiau niekas niekada manęs nemokė, kad gali būti tokių žmonių, kuriems gali reikėti atsisėsti, nors to ir nesimato. Visa tai paaiškėjo tik tada, kai man pačiai buvo diagnozuota IS.

Naudotis viešuoju transportu, kai simptomai yra nepastebimi, gali būti nelengva. Jeigu jaučiuosi pavargusi ir nusilpusi, žinau, kad man reikia prisėsti ir pailsėti. Tačiau kadangi neatrodau kaip neįgalus žmogus, žinau, kad kiti keleiviai man savo vietos nepasiūlys, jeigu jos nepaprašysiu. Negana to, pamatę mane sėdinčią, žmonės gali pamanyti, kad esu savanaudė ir nedėmesinga. Tai mane verčia jaustis labai nepatogiai ir kelia didelį nerimą!

Netrukus po patirto priepuolio, po kurio labai greitai pavargdavau, pradėjau važinėti autobusu. Jaučiausi siaubingai, jeigu sėdėdavau, kai į autobusą įlipdavo žmogus, kuriam, mano galva, būčiau turėjusi užleisti savo vietą. Tuo metu neįgaliojo lazdelės man nereikėjo, bet esu rimtai svarsčiusi galimybę pasiimti ją į viešąjį transportą, kad žmonėms būtų aišku – man reikia tos sėdimos vietos!

Laikui bėgant išmokau susidoroti su tomis nejaukiomis situacijomis. Dabar jau sugebu išvengti nemalonių situacijų tiesiog garsiai paklausdama: „Ar kas nors galėtų leisti man atsisėsti?“ Užduodu šį klausimą ne kažkam konkrečiai, o visiems viešajame transporte su manimi esantiems žmonėms. Jeigu aš stoviu, tai reiškia, jog man reikia, kad kas nors man užleistų savo vietą. Jeigu aš sėdžiu ir matau, kad kažkam kitam reikia atsisėsti, tai rodo, kad aš savo vietos užleisti negaliu. Man prireikė laiko, kad nebijočiau garsiai to paprašyti didelio būrio nepažįstamųjų važiuojančioje transporto priemonėje, tačiau kol kas tai pasiteisina. Žmonės dažniausiai būna draugiški ir paslaugūs. O jeigu ne, išmokau susitaikyti su tuo, kad tai ne mano, o jų problema. Kartą buvau apšaukta pagyvenusios moters, kuri mane išvadino savanaude, nes sėdėjau neįgaliesiems skirtoje vietoje. Tąkart, nors širdis ir daužėsi kaip pašėlusi nuo užplūdusio adrenalino, tiesiog pasakiau: „Sergu išsėtine skleroze, man reikia atsisėsti“. Tačiau noriu pabrėžti – niekam neprivalote aiškintis dėl savo diagnozės vien tam, kad galėtumėte atsisėsti viešajame transporte! Tuo metu tiesiog nesitikėjau tokio agresyvaus elgesio, todėl apie savo ligą pasisakiau gindamasi. Kažkas netoliese užleido moteriai savo vietą. Ši ten iš karto nepatenkinta įsitaisė, tuo pat metu burbėdama: „Neatrodo, kad būtum neįgali.“

Ji teisi, aš neatrodau esanti neįgali, bet manęs nepažįstantys žmonės neturi jokio supratimo apie mano poreikius, kol apie juos neprabylu garsiai. IS sergantiems žmonėms galimybė atsisėsti viešajame transporte – tai galimybė pasirūpinti savimi. Tai proga atsikvėpti, jeigu jaučiuosi pavargusi, pasijusti saugiau, jeigu sutrikusi mano pusiausvyra, tai galimybė man laisvai judėti po miestą. Su IS simptomais judėti yra sunkiau, bet tai nereiškia, kad esant reikalui negaliu paprašyti pagalbos, kuri man būtina!

Kaip pastebėjo Rebeka, nors kitiems žmonėms jūsų simptomai nepastebimi, vis tiek turite teisę viešajame transporte naudotis prieinamomis priemonėmis, jeigu jums jų reikia. Naudojimasis viešuoju transportu nebūtinai turi kelti įtampą. Kitą kartą, kai važiuosite autobusu arba traukiniu, nebijokite pasinaudoti savo teisėmis (kad galėtumėte atsisėsti), o tada patogiai atsiloškite, atsipalaiduokite ir mėgaukitės kelione!

Svarbiausi Rebekos patarimai, kaip naudotis viešuoju transportu :

• Nevenkite pasinaudoti visomis jums prieinamomis paslaugomis.  Jeigu jūsų miesto viešajame transporte yra neįgaliesiems skirtų vietų, nebijokite jomis pasinaudoti!
• Prisisekite skiriamąjį ženklelį.  Kai kuriuose miestuose paprašius išduodami specialūs ženkleliai arba kortelės su užrašu „Užleiskite man vietą“. Galite juos segėti, kad kitiems būtų aišku, jog jums reikia atsisėsti. Tai jums padės išvengti nemalonių situacijų. Jeigu jūsų mieste tokie ženkleliai neišduodami, galite jį pasidaryti patys arba kreipkitės į vietinę viešojo transporto administraciją ir pasiūlykite jiems tokią iniciatyvą.
• Planuokite iš anksto.  Susitikimus ir priėmimus planuokite ne eismo piko metu, susitarkite dėl lanksčių darbo valandų, kad keliauti galėtumėte tada, kai mažiau žmonių ir lengviau rasti laisvą vietą.
• Jeigu jums sunku, naudokitės kitomis transporto priemonėmis.  Išsiaiškinkite, ką miesto transporto tarnybos siūlo žmonėms, kuriems sunku naudotis viešuoju transportu. Jeigu keliauti viešuoju transportu jums per sunku, galbūt galėsite pasinaudoti specialiomis transporto paslaugomis.   Atminkite, kad turite teisę naudotis neįgaliesiems skirtomis vietomis bei kitais viešojo transporto patogumais, ir visai nesvarbu, ar jūsų simptomai aiškiai matomi, ar ne. Neužsigaukite dėl kitų žmonių išreikštos nuomonės ir neleiskite, kad tai sutrukdytų jums vykti ten, kur turite būti!

• Sužinokite, kodėl Bjerkis nusprendė nesimokyti vairuoti ir kaip jis dabar visur vyksta viešuoju transportu arba padedamas šeimos ir draugų, mūsų tinklaraščio puslapyje Mobilumas sergant IS.
• Skaitykite apie tai, kaip Keitė mokėsi vairuoti ir kokių patarimų ji turi, kad vairuoti būtų lengviau, mūsų tinklaraščio puslapyje Mokymasis vairuoti sergant IS.

Daugiau sužinokite apie nepastebimus IS simptomus ir kaip su jais gyventi, mūsų puslapiuose IS simptomai

.

Išnaša: Visi „Daugiau galimybių pasipriešinti IS“ pacientai ekspertai labai nori dalytis informacija apie ligą ir skiria daug laiko ir jėgų, kad padėtų kitiems sergantiesiems. Jie visi aktyviai remia IS bendruomenę, skleisdami žinias apie išsėtinę sklerozę vykdo šviečiamąją veiklą: bendradarbiauja su IS draugijomis, aprašo savo išgyvenimus tinklaraščiuose, dalijasi vertingais patarimais ir informacija, kad padėtų kitiems neprarasti pozityvumo.