Kadangi gyvenau mieste, kuriame automobilis praktiškai nereikalingas (Kopenhagoje (Danijoje), kur visi visur važiuoja dviračiais), jaunystėje nė nesusimąsčiau apie tai, kad reikėtų išmokti vairuoti. Tik tada, kai baigiau universitetą ir mano tėvas pasiūlė sumokėti už vairavimo kursus, pradėjau svajoti apie laisvę, kurios mano gyvenimui galėtų suteikti vairavimas. Tuo metu nė nenumaniau, kad mano gebėjimui vairuoti galėtų trukdyti IS simptomai. Liga buvo diagnozuota po to, kai man ėmė dvejintis akyse, ištikdavo drebulio priepuoliai ir kai nebegalėjau normaliai judinti pėdos. Tie simptomai laikui bėgant išnyko, tačiau jie ir vėl pasireiškia, kai būnu pavargęs, susinervinu arba patiriu daug įtampos. Nenumaniau, kad būtent visų šių pojūčių audrą sukels vairavimo pamokos, todėl man nė į galvą neatėjo vairavimo kursuose pasakyti, kad sergu.
Į vairavimo pamoką atvažiavau iškart po darbo. Iš ten man pusvalandį teko į kalną minti dviratį. Kai atvykau, jau buvau labai pavargęs. Man pradėjo lietis akyse, o nušokus nuo dviračio drebėjo kojos. Tikėjausi šią problemą išspręsti į vairavimo pamoką atvykdamas šiek tiek anksčiau. Neįsivaizdavau, kad atsisėdęs prie vairo atsidursiu situacijoje, kuri paskatins pasireikšti mano simptomams. Patogiai įsitaisiau vairuotojo sėdynėje, pasirengęs užkariauti pasaulį, ir tik tada pastebėjau, kad bandant prisisegti saugos diržą man dreba rankos.
Tuo metu būčiau nusiraminęs, jeigu instruktorius būtų pasakęs, kad nesijaudinčiau ir kad viskas bus gerai. Tačiau kai man kelis kartus nepavyko užvesti automobilio instruktorius susierzino, o man akyse, kaip kokiam išbartam penkiamečiui, pradėjo kauptis ašaros. Todėl kai važiuojant žiedu instruktorius ėmė šaukti: „Perjunk pavarą! Perjunk pavarą!“, norėjau tik viena – sustabdyti automobilį viduryje gatvės, išlipti, nepaisant viso eismo, ir pradingti visiems laikams.
Dabar jau suprantu, kad jeigu vairavimo kursuose būčiau pasakęs, jog man reikalingas ypatingas dėmesys, viskas galėjo pasisukti kita linkme. Tik dabar suvokiu, kad tuo metu buvo praėję nedaug laiko nuo išgirstos diagnozės, todėl aš nebuvau pasirengęs atvirai apie ją kalbėti. Teko tiesiog išmokti atleisti sau už tai, kad nieko apie tai nepasakiau instruktoriui.