IS neturėtų trukdyti jūsų mokslams

Mokslas gali būti labai naudingas ir teikiantis asmeninį pasitenkinimą. Jis gali padėti gerintii praktinius įgūdžius ir žinias, reikalingas norint pradėti ar tęsti karjerą.

Nors mokslai gali pareikalauti šiek tiek atsidavimo ir energijos, IS neturi kliudyti įgyti išsilavinimą. Tikrai įmanoma mokytis kolegijoje ar universitete, apie kurį svajojote.

Skaitykite toliau ir sužinokite, kaip po diagnozės Katarina buvo įkvėpta pakeisti savo karjerą ir grįžti į universitetą. Stebėkite jos mokymosi patirtį ir sužinokite, kaip paprasti pokyčiai jai leidžia mokytis pilnu krūviu, kartu išlaikant laisvai samdomos darbuotojos darbą dirbant sutrumpintą darbo laiką.

Mėgau savo ankstesnį darbą, tačiau liga privertė žengti žingsnį atgal ir permąstyti pasirinktą karjerą. Nusprendžiau grįžti į universitetą, kad tapčiau socialine darbuotoja, ir nuo to laiko nesidairau atgal! IS padėjo suprasti, kokie buvo mano tikrieji norai, ir kad jų įgyvendinimas galėtų tapti mano karjera. Liga manęs tikrai nesustabdė.

Prieš nuspręsdama grįžti į universitetą, dirbau ne visą darbo dieną - buvau laisvai samdoma darbuotoja. Turėjau įvairių pareigų ir dirbau su įvairiais įdomiais projektais - kaip projektų vadovė kultūros organizacijose, laisvai samdoma žurnalistė ir redaktorė.

Didelė mano darbo dalis buvo susijusi su rašymu. Kai po atkryčio mano pirštai tapo pernelyg jautrūs, dažnai būdavo sudėtinga (ir skausminga) dirbti. Radau sprendimą, pvz., diktavimo funkciją rašant žinutes ir straipsnius, tai padėjo sumažinti patiriamą skausmą ir leido tęsti šiuos su rašymu susijusius darbus.

Kadangi turėjau nedaug finansinių garantijų, o atsakomybė už mano projektus buvo didžiulė, tai tęsti pasidarė sunku. Tai supratau kai kelis mėnesius negalėjau dirbti visu pajėgumu, o iš ligoninių gavau dideles sąskaitas (ne dėl IS).

Mano atkrytis, o vėliau ir IS diagnozė buvo priežastys padaryti pertrauką ir užduoti sau keletą klausimų apie darbą ir karjerą: ko aš iš tikrųjų noriu? Dėl ko degu aistra? Supratau, kad noriu pokyčių ir daugiau stabilumo gyvenime.

Nenuostabu, kad šis patarimas ieškoti patikimesnio darbo atitiko mano neurologo ir draugų bei šeimos patarimus.

Iš pradžių ėmiau ieškoti nuolatinių pareigų menų srityje (tai mano įgytas pirmasis išsilavinimas). Tačiau netrukus supratau, kad ilgalaikio darbo galimybės meno ar žiniasklaidos srityje yra ribotos. Nenorėjau įstrigti rūsyje kaip archyvarė ir neketinau pradėti ketvirtos ar penktos stažuotės, ypač po daugybės laisvės ir verslumo metų.

Vėliau apsilankiau miesto konsultavimo karjeros klausimais centre. Šio apsilankymo metu sužinojau keletą svarbių dalykų: aš vis dar jauna (buvau 30-ies). Galiu dar daugybę metų dirbti, kol išeisiu į pensiją, – net ir po tolesnių studijų – todėl turėčiau įsitikinti, kad mano darbas man patinka.

Karjeros testai ir klausimynai išryškino mano susidomėjimą socialiniais mokslais ir darbu su žmonėmis. Todėl nusprendžiau įgyti socialinio darbo srities išsilavinimą ir labai džiaugiuosi naujomis galimybėmis!

Kai prasidėjo mano naujos studijos, žinojau, kad atėjus tinkamam metui norėsiu pasakyti savo bendrakursiams apie IS. Man buvo svarbu, kad jie žinotų apie šį mano gyvenimo aspektą. Tačiau norėjau, kad jie pirmiausia be išankstinių nuostatų susipažintų su manimi kaip asmenybe. Kadangi tuo metu neturėjau jokių simptomų, kol neatėjo tinkamas momentas, nebuvo jokios priežasties jiems pasakyti.

Taigi laukiau. Pasakiau jiems pirmame trimestre per vieną paskaitą, kuomet  mes visi vienas kitam pasakojome apie tris esminius mūsų gyvenimo etapus. Buvo šiek tiek keista, nes nežinojau, ar visi suprato (ar net klausėsi), ir įtariu, kad keli žmonės net nežinojo, kas yra IS. Po to šiek tiek daugiau kalbėjausi su kai kuriais iš jų apie savo patirtį. Dabar jaučiu, kad jie supranta, toliau į mane žiūri ir su manimi elgiasi taip pat kaip ir anksčiau, kai nieko nežinojo. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jiems papasakoti.

Be to, apie savo ligą papasakojau daugeliui savo universiteto profesorių, tačiau tik tuo atveju, jei buvo su tuo susijusi konkreti priežastis arba kai turėjau gydytis dėl IS. Nesidrovėjau pasakoti savo profesoriams apie IS, ypač dėl to, kad jie mane pažino kaip žingeidžią ir įsitraukusią studentę. Norėjau, kad žmonės žinotų, jog liga nedaro manęs silpna; tiesą sakant, yra visiškai priešingai.

Studijų metu sirgau maždaug 3 savaites (nors ne dėl IS) ir turėjau paprašyti gydytojo pažymos, kurią tuomet parodžiau savo dėstytojams. Jie labai gerai suprato mano situaciją – neprieštaravo, kad turėsiu praleisti paskaitas, ir leido prireikus pratęsti užduočių terminus. Kai kurie dėstytojai netgi pasiūlė prieš egzaminą su manimi individualiai pakartoti tam tikrą paskaitos turinį.

Visi konsultantai, taip pat profesorius priėmimo į universitetą pokalbio metu, nurodė, kad studijuodama turėčiau vengti bet kokio papildomo streso. Jie patarė nedirbti studijų metu, kad galėčiau sutelkti dėmesį į mokslus. Tačiau po didelių svarstymų nusprendžiau, kad vis tiek galėčiau pabandyti šiek tiek dirbti, kaip rašytoja ir projektų vadovė.

Nesigailiu savo sprendimo. Man tikrai patinka dirbti dalį dienos ir darbą derinti su studijomis, – ne tik dėl didesnės finansinės laisvės, kurią tai suteikia, bet ir dėl įvairovės. Kartais universitete jaučiuosi tarsi burbule, tačiau dirbdama galiu perkelti profesines žinias į savo studijas.

Kol kas man nekilo problemų dirbti maždaug 8 valandas per savaitę, tačiau dar neteko ir susidurti su jokiais sunkiais IS simptomais. Kartais, kai turiu daug rašyti darbo reikalais, rankose vėl jaučiu dilgčiojimą, bet po trumpos pertraukėlės, per kurią pakylu nuo kėdės ir išsitiesiu, paprastai pavyksta greitai grįžti prie darbų.

Norėdama ir dirbti, ir mokytis, turėjau pakeisti savo mąstyseną. Dabar neturiu jokių problemų, pavyzdžiui, pajutusi kažką panašaus į didelį galvos skausmą, greitai pakeičiu savo planus. Taip galiu pailsėti. Kiekvienas turi savo ribas, aš tiesiog daugiau nei kiti skiriu dėmesio sau.

Iš savo patirties, kai sirgdama studijavau, sužinojau, kad jei atrodo, kad visko per daug, reikia atsigręžti į tuos dalykus, kurie padeda atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, man patinka klausytis muzikos, dainuoti ar tiesiog išeiti pasivaikščioti parke. Jei jaučiuosi sutrikusi, minčių žemėlapių piešimas padeda man rasti aiškumo ir sutvarkyti chaosą savo galvoje.

Jei jaučiatės prislėgti, nenusiminkite. Atminkite, kad visi turi savo ribas, net ir nesergantys. Kreipimasis pagalbos tam tikroms riboms įveikti nėra gėdingas ir nerodo silpnumo. Žinoma, tam gali prireikti šiek tiek atkaklumo, tačiau nenustokite prašyti jums reikalingų “korekcijų”.

Laimei, šiuo metu man pasireiškia tik lengvi simptomai, tačiau žinau, kad bet kada viskas gali pasikeisti. Esu įsitikinusi, kad neleisiu ligai manęs sustabdyti. Aš galiu susidoroti su didesne nežinomybe nei dauguma žmonių, o tai yra geras įgūdis. Be to, mano patirtis sergant IS yra naudinga mokymuisi socialinio darbo srityje. Sugebu geriau suprasti tam tikras situacijas, su kuriomis gali susidurti mano būsimi klientai.

Kaip matyti iš Katarinos istorijos, dėl IS neturite atsisakyti studijų ir siekti norimos karjeros. Prieš pradedant studijas gali tekti papildomai apsvarstyti ir suplanuoti tam tikrus dalykus, tačiau tai neturėtų atgrasyti nuo mokymosi ir karjeros apie kurią svajojate.

Jei jau esate kolegijos ar universiteto studentas arba ketinate tęsti mokslus, žr. toliau pateiktus kelis patarimus ir gudrybes, padėsiančius studijuoti.

Pagrindiniai patarimai sergant ir studijuojant:

1. Stenkitės viską suplanuoti labai iš anksto.  Nors IS dabar netrukdo mokytis, tačiau naudinga pasiruošti ateičiai ir žinoti, kur prireikus galite kreiptis dėl korekcijų/pakeitimų.¹

2. Prašykite pakeitimų, jeigu jums jų reikia. Jei dėl simptomų jums reikia daugiau laiko pasiruošti užduočiai ar egzaminui, kreipkitės į dėstytojus ir to paprašykite. Į tam tikrus palengvinimus turite teisę, todėl nebijokite prašyti.^1,2

3. Pasikalbėkite su universiteto pagalbos tarnybomis. Jums rinktis, ar atskleisite savo diagnozę, ar ne, tačiau universitetai ir kolegijos paprastai turi pagalbos tarnybas, kurios teikia anoniminę pagalbą visiems studentams.^2,3

4. Skirkite laiko atsipalaiduoti ir sumažinti stresą. Gali būti sunku suderinti keletą užduočių vienu metu, bet pabandykite suplanuoti atsipalaidavimo dieną po įtemptos dienotvarkės ar egzamino. Streso valdymo ir atsipalaidavimo metodai yra būdai, padedantys įveikti stresą ir sumažinti jo neigiamą poveikį jūsų simptomams.^1,

Atminkite, kad kiekvieno patirtis, susijusi su liga ir studijomis, bus kitokia. Bėgant laikui iš savo patirties rasite jums geriausiai tinkančių būdų mokytis.

1. IS fondas. Managing work and study. https://mstrust.org.uk/life- ms/wellbeing/managing-work-and-study#take-control [accessed December 2021].

2. Schebitz T. Multiple sclerosis - studying with a chronic illness. https://www.blog.uni-goettingen.de/en/multiple-sclerosis-studying-with-a- chronical-illness/ [accessed December 2021].

3. University of Melbourne. MS students’ guide for academics. https://www.unimelb.edu.au/accessibility/guides/multiple-sclerosis [accessed December 2021].

Yra įvairių pagalbos šaltinių, galinčių padėti studijuojant (įskaitant finansinę pagalbą ir pašalpas bei rekomendacijas dėl konkrečių palengvinimų). Jais galima pasinaudoti tiesiogiai per universitetą, kolegiją arba šalies lygiu.

Daugiau informacijos rasite toliau pateiktuose šaltiniuose:

• IS draugijos fondas: darbo ir studijų derinimas  (informacija pateikiama anglų kalba)
• IS draugijos fondas: jūsų išsilavinimas  (informacija pateikiama anglų kalba)