Naudotis viešuoju transportu, kai simptomai yra nepastebimi, gali būti nelengva. Jeigu jaučiuosi pavargusi ir nusilpusi, žinau, kad man reikia prisėsti ir pailsėti. Tačiau kadangi neatrodau kaip neįgalus žmogus, žinau, kad kiti keleiviai man savo vietos nepasiūlys, jeigu jos nepaprašysiu. Negana to, pamatę mane sėdinčią, žmonės gali pamanyti, kad esu savanaudė ir nedėmesinga. Tai mane verčia jaustis labai nepatogiai ir kelia didelį nerimą!
Netrukus po patirto priepuolio, po kurio labai greitai pavargdavau, pradėjau važinėti autobusu. Jaučiausi siaubingai, jeigu sėdėdavau, kai į autobusą įlipdavo žmogus, kuriam, mano galva, būčiau turėjusi užleisti savo vietą. Tuo metu neįgaliojo lazdelės man nereikėjo, bet esu rimtai svarsčiusi galimybę pasiimti ją į viešąjį transportą, kad žmonėms būtų aišku – man reikia tos sėdimos vietos!
Laikui bėgant išmokau susidoroti su tomis nejaukiomis situacijomis. Dabar jau sugebu išvengti nemalonių situacijų tiesiog garsiai paklausdama: „Ar kas nors galėtų leisti man atsisėsti?“ Užduodu šį klausimą ne kažkam konkrečiai, o visiems viešajame transporte su manimi esantiems žmonėms. Jeigu aš stoviu, tai reiškia, jog man reikia, kad kas nors man užleistų savo vietą. Jeigu aš sėdžiu ir matau, kad kažkam kitam reikia atsisėsti, tai rodo, kad aš savo vietos užleisti negaliu. Man prireikė laiko, kad nebijočiau garsiai to paprašyti didelio būrio nepažįstamųjų važiuojančioje transporto priemonėje, tačiau kol kas tai pasiteisina. Žmonės dažniausiai būna draugiški ir paslaugūs. O jeigu ne, išmokau susitaikyti su tuo, kad tai ne mano, o jų problema.
Kartą buvau apšaukta pagyvenusios moters, kuri mane išvadino savanaude, nes sėdėjau neįgaliesiems skirtoje vietoje. Tąkart, nors širdis ir daužėsi kaip pašėlusi nuo užplūdusio adrenalino, tiesiog pasakiau: „Sergu išsėtine skleroze, man reikia atsisėsti“. Tačiau noriu pabrėžti – niekam neprivalote aiškintis dėl savo diagnozės vien tam, kad galėtumėte atsisėsti viešajame transporte! Tuo metu tiesiog nesitikėjau tokio agresyvaus elgesio, todėl apie savo ligą pasisakiau gindamasi. Kažkas netoliese užleido moteriai savo vietą. Ši ten iš karto nepatenkinta įsitaisė, tuo pat metu burbėdama: „Neatrodo, kad būtum neįgali.“
Ji teisi, aš neatrodau esanti neįgali, bet manęs nepažįstantys žmonės neturi jokio supratimo apie mano poreikius, kol apie juos neprabylu garsiai. IS sergantiems žmonėms galimybė atsisėsti viešajame transporte – tai galimybė pasirūpinti savimi. Tai proga atsikvėpti, jeigu jaučiuosi pavargusi, pasijusti saugiau, jeigu sutrikusi mano pusiausvyra, tai galimybė man laisvai judėti po miestą. Su IS simptomais judėti yra sunkiau, bet tai nereiškia, kad esant reikalui negaliu paprašyti pagalbos, kuri man būtina!